Sveiki, mano vardas Džeimis, ir 2018 m. man buvo diagnozuotas 2 tipo diabetas. Pernai dalyvavau renginyje „Virtualusis Vilniau maratonas“ ir noriu su jumis pasidalyti savo istorija, kad motyvuočiau ir įkvėpčiau. Jei aš galiu tai padaryti, jūs taip pat galite!
Atrodo, kad mano diagnozė buvo nustatyta prieš visą gyvenimą, iš esmės dėl to, kad man 2 tipo diabetas užima didžiulę kasdienio gyvenimo dalį.
Oficialiai diagnozė man buvo nustatyta 2018 m. gegužę, bet blogai jaučiausi jau mažiausiai 12 mėnesių prieš tai. Mano pradinis HbA1c rodmuo buvo 68 mmol/mol (8,4 proc.). Nuo tada, kai pradėjau dalyvauti „Sveikesnio gyvenimo būdo programoje“, HbA1csumažinau iki 42 mmol/mol (6,0 proc.) ir rašydamas šį straipsnį jau vienerius metus nevartoju vaistų.
Nuo pat pradžių žinojau, kad turiu padidinti savo aktyvumą ir pakeisti mitybos įpročius. Laimei, mėgstu iššūkius ir man visada patikdavo įvairi fizinė veikla.
Mano motyvacija mankštintis sumažėjo, kai man suėjo 40 metų (dabar man 54). Anksčiau mano mankšta buvo užsiimti kokia nors sporto šaka, pvz., futbolu, arba treniruotis, kad geriau žaisčiau futbolą. Nustojus žaisti futbolą, liko tuštuma, kurią užpildžiau darbu ir šeimyniniu gyvenimu: auginau 4 sūnus ir, užuot pats žaidęs mylimą žaidimą, žiūrėjau, kaip jį žaidžia jie.
Gyvenime viską lemia laikas, ir man pasisekė, kad tuo metu, kai buvo nustatyta diagnozė, mano vaikai jau buvo sulaukę tokio amžiaus, kai abu su žmona turėjome daugiau laiko sau – tai buvo labai svarbu. Iš dviejų gyvenimo būdo pokyčių, kurie buvo būtini dėl mano diabeto, aktyvumas man atrodė lengviausiai įveikiamas ir išlaikomas. Suvaldyti maistą yra sudėtingiau, ir šiame straipsnyje išsamiau tai aptarsiu.
Kaip pamenu, įprasti daugiau mankštintis buvo paprasta. Tiesiog pasirinkau tai, ką galiu atlikti lengvai, be didelių išlaidų ir, svarbiausia, ką daryti man patiko. Pasirinkau vaikščioti, ne žingsniuoti palengva ar vaikštinėti, o eiti pilnu tempu, kuo greičiau, kiek tik galiu paeiti. Iš pradžių tai atrodė kaip nuotykis. Savo apylinkėse tyrinėti laukus, miškus ir pėsčiųjų takus, kurti maršrutus ir mėgautis kraštovaizdžiu. Tai man tapo geru įpročiu, reikėjo tik gerų batų ir fizinio aktyvumo stebėjimo prietaiso.
Laikui bėgant, numečiau šiek tiek svorio, sumažėjo cukraus kiekis kraujyje, o ambicijos augo. Mano metinė veikla (žingsniai, užfiksuoti aktyvumo stebėjimo prietaisu, kurį dėvėjau 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę) buvo daugiau nei 2 000 mylių, apie 15 000 žingsnių per dieną. Ėjau į lauką bet kokiu oru, be jokių pasiteisinimų, ir taip leidžiant laiką, man patiko kiekviena minutė.
Pradėjau kalbėtis su draugais apie maratoną ir, kad nenuliūdintų manęs, jie visi sakėsi pritariantys, bet nė vienas to labai netroško. Šią idėją atidėjau iki 2020 m. liepos, kai atsitiktini sužinojau apie labdaros akciją „Samaratonas“. Taip per visą liepos mėnesį pavyko nueiti 26,2 mylios.
Nusprendžiau nueiti maratoną ir per mėnesį įveikti daugiau nei 200 mylių. Taigi, tai buvo mano pirmoji neoficiali maratono distancija. Be to, surinkau daugiau nei 900 svarų.
Norėjau dar. Norėjau įveikti dar vieną maratoną, bet ieškojau kažko oficialesnio. Dėl COVID pandemijos 2020 m. Londono maratonas buvo atidėtas, tačiau kaip laikinas pakaitalas buvo surengtas „Virtualusis Londono maratonas“. Tai man buvo puiki pradžia. Jis vyko tą pačią dieną kaip ir atidėtos lenktynės, ir distancijai įveikti buvo duota laiko nuo vidurnakčio iki vidurnakčio. Šį pirmąjį oficialų maratoną nuėjau per 7 valandas ir 12 minučių, daugiau nei 1 valanda greičiau nei ankstesnį.
Garsioji Ezopo pasakėčia apie vėžlį ir kiškį yra puiki analogija mano pažangai nuo vaikščiotojo iki maratono bėgiko (ėjiko), kuriuo tapau 2021 m.
Kaip pasakiau šio straipsnio pavadinime, „Tai maratonas, o ne sprintas“. Diabetą galima puikiai palyginti su maratono treniruotėmis. Diabetas bus su manimi amžinai. Tai sunku priimi, bet blogos dienos nelemia to, kas aš esu. Lygiai taip pat, kaip tos maratono treniruočių dienos, kai jaučiate, jog jūsų kojos lyg švininės, nelemia jūsų sportinių galimybių.
2021 m. virtualiajam Londono maratonui pradėjau treniruotis 2021 m. vasarį, tada pirmą kartą į ėjimą pradėjau įtraukti bėgimą. Yra tokia technika, vadinama „jeffing“, kuri tikrai padeda pereiti nuo ėjimo prie bėgimo. Paprasčiau tariant, jūs šiek tiek pabėgate, o tada einate, ir jūsų bėgimo laikas lėtai, bet užtikrintai ilgėja, o ėjimo – trumpėja. Iki gegužės galėjau nubėgti 5 km ir su bėgimo intarpais nueiti 10 km. Turėjau planą nubėgti atstumą už kiekvieną 2021 m. virtualiojo Londono maratono mylią ir mintyse nusistačiau laiką, kurį noriu įveikti.
Treniruotis sekėsi gerai, bet rugsėjo pradžioje susirgau COVID infekcija ir kelias dienas jaučiausi gana blogai – atsirado į gripą panašių simptomų. Vienu metu mąsčiau apie pasitraukimą, nes jaučiausi labai apatiškas ir beveik visą rugsėjį negalėjau treniruotis.
Tačiau artėjant spalio 3 d. man pagerėjo, ir ėmiau džiaugtis. Džiaugiausi dėl to, kad galėjau dalyvauti, kad rinkau pinigus JK diabeto programai ir dėl kitų virtualių bėgikų, su kuriais izoliacijos laikotarpiu susidraugavau per iniciatyvą #mindtalk.
Dalyvaudamas 3-iajame maratone prieš lenktynes padariau kai ką labai „nediabetiško“: suvalgiau daug angliavandenių. Tai man buvo labai neįprasta, o cukraus kiekis kraujyje šiek tiek padidėjo. Kai pradėjau per dažnai lankytis tualete, žinojau, kad jis per aukštas, bet lenktynių dieną tai lėmė didžiulį skirtumą. Šios energijos atsargos labai padėjo viso renginio metu.
Tą dieną išėjau iš namų 5.30 val. ir man sukilo adrenalinas. Pasirodė visų treniruočių ir pasiruošimo rezultatai, ir tikrai per pirmąsias 19 mylių man pavyko nubėgti reikšmingą atstumą kiekvienoje mylioje. Vertinant iš šios perspektyvos, nubėgau tobulas lenktynes, ir pasiekiau 6 valandų ir 25 minučių laiką! Nubėgau atstumą greičiau nei pernai ir 5 minutėmis greičiau, nei asmeninis užsibrėžtas tikslas. Įveikdamas tą magišką atstumą pajunti tiek daug emocijų – pakylėjimą, neviltį, o pabaigoje – palengvėjimą. Nebijau prisipažinti, kad programėlėje pamatęs, kad įveikiau maratoną, nubraukiau vieną kitą ašarėlę.
Šie įvykiai ir pasiekimai yra labai svarbūs man ir mano „2 tipo vadovybei“. Žinau, kad tai tinka ne visiems, bet tai mane padeda susikaupti ir pajusti motyvaciją. Jau planuoju kitus metus. Pateikiau paraišką dalyvauti tikrajame Londono maratone, kuris įvyks 2023 m., o balandžio 10 d. – Braitono maratone. Labai svarbu prisiimti šiuos įsipareigojimus, taip pat labai svarbu dalytis savo patirtimi ir būti atsakingam.
Aš juos vertinu taip, kaip alpinistas vertintų savo virvę ir kablį: diabetas yra kalnas, o virvė ir kablys – statybiniai blokai, kuriais grindžiamas nuolatinis kilimas.
Kalbant apie sportinius pasiekimus, manau, kad šių metų maratonas yra mano sąrašo viršuje. Tuo pačiu tai padeda man gerai valdyti 2 tipo diabetą.
„Accu-Chek“ naujienlaiškis
Gaukite diabeto valdymo patarimų ir naujienų tiesiai į savo pašto dėžutę.