Pokalbiai apie diabetą

Neseniai girdėjau šį tą įdomaus apie diabetą ir noriu tuo pasidalyti su jumis. Pokalbyje su profesore Dr. Katharine Barnard-Kelly  ji teigė tikinti, kad žmonės, jau kurį laiką sergantys cukriniu diabetu, iš esmės žino, kaip valdyti jo mechaniką; iššūkis yra tai, kaip tai pritaikyti jų pačių gyvenimo būdui.  Susitvarkyti su diabetu esant ir kitų kasdienių prioritetų gali būti nelengva užduotis, tad nenuostabu, kad tiek daug žmonių jaučia diabeto naštą ir kančią. Sumažinti jausmą, kad diabetas pernelyg slegia kasdieniame gyvenime, galima paprasčiausiai kalbant apie tai.

Kaip žmogus, gyvenantis su cukriniu diabetu ir rašantis šia tema, sutinku, kad yra 5 pagrindinės temos, kurios vyrauja skaitant apie diabetą:

1. ką maistas daro kūnui,
2. kaip mankšta ir aktyvumas veikia cukraus kiekį kraujyje ir atsparumą insulinui,
3. savo rodmenų žinojimas ir ką su jais daryti,
4. ką daryti pasikeitus įprastam režimui, pavyzdžiui, keliaujant,
5. supratimas, kad bus ir pakilimų, ir nuosmukių, tiek dėl cukraus kiekio kraujyje, tiek dėl emocijų, susijusių su cukriniu diabetu.

Bet jūs visa tai jau skaitėte.

Daugelis iš mūsų, kuriems diabetas diagnozuota jau suaugus, nevažiavo į stovyklas, mes neužaugome su šia liga ir iš medikų negavome daug patarimų ar nurodymų, kaip su ja „susitvarkyti“. Mes tikrai neišmokome apie tai kalbėti su savo šeima, vaikais, draugais ar bendradarbiais.

Artėjant kasmetinei sveikatos patikrai, užuot apžvelgę standartinį darbų sąrašą, pasigilinkime į tai, kaip kalbėti apie diabetą. Galbūt pasidalysime tuo, ko dar nesate girdėję.

Nežinau kaip jūs, bet aš kiekvieną dieną rūpinuosi savimi „autopilotu“. Tiesiog imu ir darau. Tikrinuosi cukraus kiekį kraujyje skaičiuodama mintyse, priimdama sprendimus dėl mitybos ir aktyvumo lygio ir bandydama tiksliai iššifruoti, kas vyksta, kai mano cukraus lygis kraujyje nėra toks, koks, mano manymu, turėtų būti. Jei atvirai, tik būdama dukros šokių pamokoje supratau, kaip reaguoju, kai ištinka ta „situacija“. Ten sėdėjau šalia mamos, su kuria susipažinau, kai mano nuolatinio gliukozės stebėjimo aparatas suskambo primindamas, kad laikas pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje. Tuo metu dariau tai, ką visada. Nutraukiau įprastinę veiklą, išjungiau signalą, išsitraukiau gliukozės kiekio kraujyje matuoklį, prisikišau pirštą ir gavau rezultatą. Atrodo paprasta, tiesa? Pažvelgiau į vieno iš vaikų mamą –  ji išplėstomis akimis ir atvipusiu žandikauliu žiūrėjo į mane.  Tada ji paklausė: „Jūs galite tai padaryti tiesiog čia?“ Aš nežinojau, ką sakyti, todėl atsakiau aptakiai, maždaug: „Taip, reikėjo sureguliuoti gliukozės matuoklį, tai ir padariau“. Padėjusi matuoklį pažvelgiau į suglumusį jos veidą dėl šios jai nesuprantamos kalbos, vadinamos diabetu, kuria kalbėjau su ja. Būtent tada supratau. Suvokiau, kad niekas man niekada nepasakė, kaip žmonėms paaiškinti savo diabetą, niekas man niekada nesakė, kad mano artimieji, norintys būti paslaugūs (šeima ir draugai), norės man padėti. Taigi, ko jų paprašyti?

Kaip pradėti kalbėti apie diabetą

Norėjau pasidalyti keliais dr. Barnard klausimais, kad būtų lengviau įsivaizduoti, kaip kalbėti apie diabetą, kaip padėti artimiesiems suprasti, ką tai reiškia, kaip padėti suvokti, ko jums reikia, ir kaip to paprašyti. 

1. Ar manote, kad aplinkiniai supranta, ką reiškia sirgti diabetu?
   1. Kodėl taip manote?
2. Kas jus labiausiai erzina žmonių elgesyje su jumis dėl to, kad sergate cukriniu diabetu?
3. Ar prašėte artimųjų pagalbos tvarkantis su diabetu?
   1. Jei taip, kas atsitiko?
   2. Jei ne, kodėl ne?

Kai perskaičiau pirmuosius keletą klausimų, pagalvojau, kad jie verčia susimąstyti, o tai savo ruožtu privertė mane pagalvoti, kaip aš į juos atsakyčiau. Jie iš tikrųjų suteikia peno pamąstymui, kas šiuo metu dedasi jūsų pasaulyje. Tada ji pateikė daugiau klausimų:

1. Kaip idealiame pasaulyje jūsų artimieji jums padėtų suvaldyti diabetą kitaip?
2. Kokio vieno dalyko norėtumėte jų paprašyti NEDARYTI?
3. Kokį vieną dalyką norėtumėte, kad jie DARYTŲ?

Šis klausimų rinkinys padeda susikurti gaires, kaip norite, kad viskas vyktų, ypač jei šiuo metu jūsų patirtis kitokia. O kadangi mes dažnai esame griežtesni sau nei aplinkiniai, akimirką įsivaizduokite, kad kas nors iš jūsų artimųjų serga diabetu:

1. Kaip jaustumėtės?
2. Kaip norėtumėte juos palaikyti?
3. Kaip, jūsų manymu, galėtumėte tai padaryti?
4. Ar manote, kad jie būtų patenkinti tuo, kaip jūs tai padarėte?

Šis klausimų rinkinys tikrai padeda atsitraukti ir pažvelgti į tai savo artimųjų akimis. Tai padeda sugrąžinti jus į realybę, kad atsakytumėte į tikrai svarbius klausimus, padedančius pažinti save ir imtis veiksmų:

1. Kokį VIENĄ dalyką jūsų šeimos nariai daro (dėl to, kad sergate diabetu), kuris jus erzina.
2. Kokį VIENĄ dalyką jūsų šeimos nariai daro (dėl to, kad sergate diabetu), kuris jums padeda.
3. Kaip paversite erzinančius dalykus jums padedančiais dalykais?
4. Kas turėtų nutikti, kad jaustumėte didesnį palaikymą?

Kai skiriame laiko savirefleksijai, ji padeda užtikrinti, jog darome viską, kad galėtume džiaugtis tuo, kas mums labiausiai patinka. Tikiuosi, kad peržiūrėsite šiuos klausimus su savo šeima. Pirmiausia atsakykite į juos patys, tada paprašykite šeimos narių atsakyti į kelis klausimus, kuriuos galite sugalvoti patys:

1. Kas, jų manymu, yra sunkiausia valdant diabetą?
2. Kada jie jaučiasi bejėgiai būdami šalia jūsų?
3. Kaip visi kartu galėtų geriau palaikyti jus valdant diabetą?

Jei sugalvojote klausimų artimiesiems, kitų gerų idėjų ar naudingų dalykų, kuriais galėtų pasinaudoti kiti, prašau pasidalinti su mumis: https://www.facebook.com/accuchek.lietuva